Mokyklinis gyvenimas: patyčios ir konfliktai

Kaip apie tai kalbėti su vaiku, į ką atkreipti dėmesį ir kada įsikišti

Vaikai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia mokykloje, kur mokosi užmegzti draugystes, bendrauti ir susidoroti su sudėtingomis situacijomis. Kartais mokykloje vaikai susiduria su problemomis, kurias gali išspręsti tik suaugusieji: tai patyčios ir rimti konfliktai.

Konfliktai ir patyčios: kaip juos atskirti

Nedideli konfliktai mokykloje yra įprasti. Jų dėka vaikai mokosi ginti save ir savo ribas. Patyčios yra kitokios. Tai – sistemingas vieno vaiko priekabiavimas, kuris kartojasi vėl ir vėl. Jos neišnyksta savaime, o vaikas negali su jomis susidoroti vienas.

Patyčių tipai

Fizinės: mušimas, daiktų gadinimas, nepageidaujamas lietimas;

Žodinės: įžeidimai, grasinimai, šaipymasis dėl išvaizdos, kilmės ar religijos;

Socialinės: atskirtis, izoliacija, apkalbos, melagingi gandai.

Kaip pastebėti, kad vaikas turi problemų mokykloje

Vaikai gali tiesiogiai nekalbėti apie savo jausmus, tačiau jų kūno kalba ir elgesys dažnai tai išduoda. Štai į ką reikėtų atkreipti dėmesį:

Nenoras eiti į mokyklą. Nuolatinis vėlavimas, nusiskundimai dėl blogos savijautos ir prašymai likti namuose arba atsisakymas vykti į ekskursijas, ypač jei anksčiau to nebūdavo.

Dirglumas, nuovargis ir blogėjantys pažymiai. Vaikas, kuris patiria sunkumų, dažnai išlieja pyktį ant artimųjų ir praranda susidomėjimą mokyklos užduotimis bei hobiais ne todėl, kad tapo tingesnis, bet todėl, kad visą jo energiją išeikvoja kažkas kitas.

Prašymai duoti pinigų ir nenoras paaiškinti, kodėl. Patyčios dažnai būna susijusios su reketu. Jei vaikas vis dažniau prašo pinigų, bet vengia paaiškinti, kodėl, tai yra pavojaus signalas.

Atsisakymas eiti į tam tikras vietas. Kelias į mokyklą, sporto salė, mokyklos žaidimų aikštelė – vaikas gali vengti vietų, kuriose jaučiasi pažeidžiamas, nepaaiškindamas priežasties.

Miego sutrikimai, trunkantys keletą savaičių. Jis negali užmigti, naktį prabunda arba sunkiai keliasi ryte. Jei tai tęsiasi keletą dienų ar savaičių, verta apie tai pasikalbėti.

Mėlynės, įbrėžimai, sudaužyti daiktai. Vaikai krenta ir pešasi – tai įprasta, tačiau verta sunerimti, jei tai vyksta nuolat. Pastebite sumušimus, o vaikas nenori arba negali paaiškinti, iš kur jie atsirado.

Šie požymiai atskirai ne visada ką nors reiškia. Tačiau jei pasirodo keli iš jų vienu metu, reikia atidžiai stebėti vaiką ir, galbūt, pasikalbėti su juo.

Kaip pradėti pokalbį

Jei pastebite, kad kažkas ne taip, nelaukite, kol vaikas pats kreipsis į jus. Pasirinkite ramią akimirką, ne iš karto po mokyklos ir neskubant. Pradėkite nuo pastebėjimo: „Pastebėjau, kad pastaruoju metu grįžti namo pavargęs. Norėčiau sužinoti, ar tau viskas gerai.“ Tai suteiks vaikui erdvės atsiverti.

Ką daryti, jei vaikas neigia problemą

Kartais vaikai sako „viskas gerai“, net jei akivaizdžiai taip nėra. Tai nebūtinai melas: galbūt jis bijo, kad padėtis pablogės, jam gėda arba jis tiesiog nežino, kaip tai paaiškinti. Tokioje situacijoje nespauskite jo ir nebandykite priversti prisipažinti. Verčiau leiskite jam žinoti, kad esate šalia ir neskubate: „Gerai, suprantu. Kai norėsi pasikalbėti – aš čia.“ Ir stebėkite situaciją.

Ką daryti, jei tai vis dėlto yra patyčios

Pirmiausia: padėkite vaikui atsikratyti kaltės jausmo. Jis turi žinoti, kad tai nėra jo kaltė ir kad tai galėjo nutikti bet kam. Pasakykite jam tiesiai: „Džiaugiuosi, kad man papasakojai. Aš tavimi tikiu. Tai nėra tavo kaltė. Aš padėsiu.“

Pasikalbėkite su vaiku. Parodykite jam, kad tai, kas vyksta, nėra normalu: „Tai neturėtų vykti ir mes tai ištaisysime.“ Padėkite jam ugdyti pasitikėjimą savimi: tiesi nugara, pakelta galva, ramus žvilgsnis. Neatsakymas į provokacijas taip pat yra pozicija. Nepradėk muštynių pirmas. Viską fiksuokite: ekrano kopijas, nuotraukas, datas.

Pasikalbėkite su mokyklos darbuotojais. Apsilankykite pas mokytoją ir pasikalbėkite apie tai, kas, kada ir kaip įvyko. Išlikite ramūs ir susikaupę. Susitarkite, kokių veiksmų bus imtasi ir iki kada. Jei niekas nepasikeis, kreipkitės į direktorių.

Jei mokykla nesiima veiksmų, ieškokite pagalbos už mokyklos ribų – kreipkitės į vietos švietimo instituciją arba, jei reikia, teisėsaugos institucijas. Mokyklos ar klasės keitimas yra kraštutinė priemonė, ir verta priminti, kad tai automatiškai neišsprendžia problemos. Ta pati dinamika gali persikelti su vaiku į naują aplinką.